Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero Kolegija
Svečių namai Villa Lituania
Antrą kartą sovietams užimant Lietuvą (1944 m.), visi suprato artėjančią šiurpią grėsmę Lietuvos Bažnyčiai ir visam kraštui: smurtas, areštai, kalėjimai, trėmimai, moralinė priespauda, ypač vyskupams, kunigams, vienuoliams ir visai tikinčiai inteligentijai. Matydami artėjančio fronto gaisrus, vyskupai skubiai išsiuntė būrį klierikų į Vokietiją, į Eichšteto seminariją, kad ten tęstų studijas. Po metų, Švento Sosto ir lietuvių dvasiškių rūpesčiu, 20 rinktinių klierikų buvo pasiųsti į Romą su mintimi įkurti Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegiją, kuriai vadovautų iš Eichšteto čia jau atvykęs prel. L. Tulaba. Lietuviai laikinai įsikūrė Pietų Amerikos kolegijoje, o paskaitų klausė Grigaliaus Universitete. Tuojau buvo imtasi ieškoti lėšų ir tinkamo pastato lietuvių kolegijai įkurti. Radus dosnų bei supratingą Amerikos lietuvį, kleboną prel. A. Brišką, buvo nupirktas pastatas Casalmonferrato gatvėje Nr. 20, kur 1946-ųjų m. rudenį visam laikui įsikūrė lietuvių kolegija. Po keletos metų čia iš Vokietijos atvyko šeimininkauti seserys kotrynietės.
1959- aisiais nupirktas greta esantis pastatas „dvynys“, kuriame įkurti svečių namai “Villa Lituania”, skirti Popiežiškos Lietuvių Kolegijos - seminarijos išlaikymui. Iki 2012 metų jais rūpinosi Šv. Kotrynos kongregacijos seserys, o nuo 2014 metų – Šventosios Šeimos seserys iš Lietuvos.
Kolegijos istorijoje yra žymūs du laikotarpiai: pirmasis – nuo įkūrimo iki 1991–ųjų metų. Tuomet Romos lietuvių kolegijoje gyveno ir mokėsi klierikai ir kunigai iš lietuvių išeivijos. Baigę studijas, jie grįždavo dirbti vietinėje (užsienio) sielovadoje. Antrasis laikotarpis – nuo 1991-ųjų iki dabar. Lietuvai atgavus nepriklausomybę po 50 metų gyvenimo už geležinės uždangos, Šv. Tėvo pageidavimu ir naujo rektoriaus prel. Algimanto Bartkaus rūpesčiu, į Kolegiją atvyko 20 klierikų ir keletas kunigų jau iš nepriklausomos Lietuvos. Namai buvo pilnai apgyvendinti, šeimininkauti juose atvyko Šventosios Šeimos seserys. Jos čia gražiai darbuojasi iki šių dienų. Pirmajai iš Lietuvos atvykusių klierikų kartai užbaigus seminariją, buvo nuspręsta (su Šv. Sosto pritarimu) į kolegiją priimti tik kunigus, Lietuvos ar išeivijos vyskupų siunčiamus į Romą, specialiam teologiniam pasiruošimui.
Nuo 1945 m. kolegija išleido virš 170 kunigų. Iš jų tarpo yra J. E. kardinolas Audrys J. Bačkis, J. E. Arkiv. Jonas Bulaitis, J. E. Arkiv. G. Grušas, J. E. R. Krikščiūnas, J. E. R. Norvila, J. E. J. Ivanauskas ir J. E. A. Poniškaitis.
Baigę studijas ir įgiję akademinius laipsnius, visi studentai grįžta į Lietuvą tęsti savo misijos: kunigai sėkmingai dirba vyskupijų kurijose, bažnytiniuose tribunoluose, vadovauja seminarijoms, dėsto universitetuose... Pasiruošusių dvasiškių laukia visos religinio ugdymo ir labdaros sritys. Taip pat, studijų Romoje metu, ne vienam kunigui tenka atsakomybė prisiimti diasporoje esančių lietuvių bendruomenių kapelionų pareigas ir jas tęsti po studijų.
Beveik 70 metų Kolegijos egzistavimo faktas yra svarbus ne tik Lietuvos Bažnyčiai, bet taip pat yra reikšmingas įnašas į lietuvių tautos istoriją, kultūrą ir politiką. Nuo 1990 metų, kai Lietuvos valstybė atkūrė savo ambasadas užsienyje, lietuvių šv. Kazimiero Kolegija skatino ir rėmė įvairius tautiečių organizuojamus kultūrinius renginius. Apie jos svarbą byloja ne kartą ją aplankę Lietuvos vyriausybės vadovai: Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Algirdas Brazauskas, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė.
Lietuvių kolegija ir toliau ketina teikti dvasinę, moralinę, kultūrinę ir intelektualinę paramą tautiečiams Lietuvoje ir diasporoje, tačiau to įgyvendinimui jai reikalinga nuolatinė finansinė parama. Dalį išlaidų padengia Lietuvos Vyskupų Konferencija ir tam skirti svečių namai Villa Lituania, tačiau labai svarbi ir reikalinga yra privačių asmenų finansinė ir kitokia (statybų, remontų, dizaino, apželdinimo...) parama.
Ta proga kolegijos rektorius kun. Audrius Arštikaitis bedruomenės vardu išreiškia savo nuoširdžią padėką kiekvienam lietuvių bendruomenės nariui už padovanotą maldą, darbą, medžiaginę ir piniginę auką..
Visiems mūsų geradariams užtikriname nuolatinę maldą kasdieninėje Mišių aukoje ir prašome, kad Viešpats jums atlygintų gausiomis malonėmis.